LIETUVOS REGIONINĖ POLITIKA Home
en

Istorija

Regioninė politika Lietuvoje perėjo keletą formavimosi etapų, ir tik palyginti neseniai pagrindiniu regioninės politikos tikslu tapo ekonominių ir socialinių skirtumų tarp regionų sumažinimas.

Nuo 2000 m. pradėta formuoti dabar veikianti Regioninės politikos įgyvendinimo institucinė struktūra ir teisinė bazė. 2000 metais priimtas Regioninės plėtros įstatymas (2002 m. išdėstytas nauja redakcija), parengti ir pradėti vykdyti regionų plėtros planai. Regiono samprata buvo praplėsta nuo administracinio iki socialinio ir ekonominio vieneto, kuriam taikomos diferencijuotos valstybės socialinės ir ekonominės politikos priemonės. Atsirado „tikslinės teritorijos“ sąvoka. Decentralizuojant regioninės plėtros planavimo procesus, pradėjo veikti regionų plėtros tarybos.  2005 m. Vyriausybės patvirtinta Lietuvos regioninės politikos iki 2013 metų strategija regionavimo metodą, paremtą administraciniais, socialiniais ir ekonominiais faktoriais, papildė centro – periferijos, augimo centrų teorijos elementais. Šios teorijos siūlo į regioną žiūrėti kaip į sistemą turinčią tam tikras struktūrines dalis: centrą, periferiją ir jame esančius elementus, su kuriais centras turi ryšius ir daro įtaką. Akcentuota regioninių centrų ir socialiai mažiau išvystytų teritorijų sąveika, regioninių centrų potencialo stiprinimas ir atskleidimas. Regioninės politikos strategijos esminėmis nuostatomis įgyvendinant regioninę politiką vadovaujamasi ir šiuo metu.

Nepaisant suformuotos teisinės bazės ir strateginių nuostatų iki pat 2007 m. regioninė politika iš esmės neturėjo savo finansinių instrumentų. Prioritetas visos šalies ekonominiam augimui lėmė centralizuotą ES struktūrinių fondų administravimo sistemą. Nacionalinės regioninės politikos nuostatos įgyvendinant ES sanglaudos politiką, buvo vertinamos tik kaip horizontalūs prioritetai. Ir, nors 2004–2006 metų Bendrajame programavimo dokumente šalies regionų skirtumai buvo įvertinti, numatyta teikti paramą regionų plėtrą skatinantiems projektams, tačiau taikomų priemonių apimtis buvo ribota, nebuvo taikomos tiesioginės (vertikalios) priemonės, skirtos regionų sanglaudai skatinti, o finansavimo skyrimas konkurso būdu lėmė tai, kad mažesnės, menkesnius administracinius gebėjimus turinčios savivaldybės pralaimėdavo konkurencinę kovą, siekiant finansavimo.

Situacija pasikeitė 2007–2013 metų Europos Sąjungos paramos planavimo laikotarpiu – užsimezgė glaudesnės sąsajos tarp nacionalinės regioninės politikos ir Europos Sąjungos sanglaudos politikos. Regioninės politikos tikslai ir siekiai buvo paremti realiais finansiniais instrumentais. Naudojant Europos Sąjungos paramą siekta ne tik Lietuvos ir Europos Sąjungos ekonominių skirtumų mažėjimo, bet ir mažėjančių socialinių ir ekonominių skirtumų tarp teritorijų šalies viduje. Tai leido užtikrinti Regionų socialinių ir ekonominių skirtumų mažinimo programos finansavimą, ir imtis realių veiksmų tiek vystant tikslines teritorijas (regioninius centrus ir problemines teritorijas) tiek užtikrinant tolygesnį ES paramos paskirstymą, finansuojant savivaldybių ir regionų plėtros tarybų inicijuojamus projektus.

Regioninei projektų atrankai 2007–2013 m. ES struktūrinės paramos laikotarpiu per 7 ministerijas buvo skirta 725 mln. eurų (arba apie 10,5 proc. visos ES struktūrinės paramos).  5 proc.  visos ES struktūrinės paramos arba apie 1 proc. visų viešųjų investicijų (per 300 mln. eurų) į regionus buvo nukreipta per VRM administruojamas priemones. 20 ES lėšomis finansuojamų priemonių sudarė Regionų socialinių ir ekonominių skirtumų mažinimo programos pagrindą. Siūlomų finansuoti projektų sąrašus sudarė regionų plėtros tarybos. Projektus vykdė savivaldybės.

Laikantis koncentravimo principo, Lietuvoje buvo išskirtos:

• Dviejų tipų tikslinės teritorijos – 7 plėtotini regioniniai centrai (Alytus, Marijampolė, Tauragė, Telšiai, Mažeikiai, Utena ir Visaginas) ir 14 probleminių teritorijų (Lazdijų, Jonavos, Skuodo, Mažeikių, Pasvalio, Rokiškio, Akmenės, Joniškio, Kelmės, Jurbarko, Ignalinos, Šalčininkų, Švenčionių rajonų bei Druskininkų savivaldybės). Priemones šiose tikslinėse teritorijose finansavo VRM ir sektorinės ministerijos, vykdė savivaldybės;

• Tikslinis sektorius – kaimo plėtra (VRM administravo paramą, vykdė savivaldybės).

 Lietuvos regioninės politikos iki 2013 m. strateginis tikslas – pagerinti teritorinę socialinę sanglaudą, t. y. pasiekti, kad nė vienoje Lietuvos apskrityje:

  • vidutinis gyvenimo standartas, išmatuotas pagal vidutines metines gyventojo darbo pajamas, nebūtų žemesnis nei 75 proc. šalies vidurkio;
  • nedarbo lygis nebūtų daugiau kaip 35 proc. didesnis už vidutinį šalies nedarbo lygį.

Praėjusio laikotarpio NRP naudą pajuto daugybė Lietuvos žmonių. Įvairiuose miestuose ir miesteliuose sutvarkyta infrastruktūra, rekonstruotos arba įrengtos aikštės, parkai, poilsio zonos, gatvės, pėsčiųjų ir dviračių takai, renovuoti daugiabučiai namai. Visa tai ne tik pagerino gyvenimo kokybę tūkstančiams žmonių, bet ir sudarė geresnes sąlygas verslui. Dideli pokyčiai 2007-2014 metais vyko ir kaimo vietovėse - sutvarkyta 243 kaimo gyvenviečių viešoji aplinka už daugiau nei 121 mln. eurų. Labai atsinaujino, išgražėjo, tapo patrauklesni verslui ir regioniniai ekonomikos augimo centrai. Juose įgyvendintus projektus gyventojai geriausiai mato ir labiausiai vertina.